kardyti

2 kárdyti, -o, -ė 1. intr. užsikabinus laikytis: Ans nė kárdyte nekárdo (taip silpnas, kad, pasikabinęs ant kaklo, neišsilaiko) J. Drabužis nekárdo ant kūno, kad dideli speigai, šalčiai, t. y. neužsto[ja] J. | refl.: Sejonas nesikardo ant moters kūno, kuri be kulšių J. ^ Kad ąžuolas virs, ir beržas nekárdysis Ggr. 2. tr., intr. užsikabinti, kliudyti: Taip greitai arklius ekėdamas varo, jog ekėčios, vėju brangzdamos, nė krumslių nekárdo Slnt. Karvė par parkaną plykt – nė kárdyte nekárdė KlvrŽ. Nė kárdyte nekárdo vabalas didelio[je] gerklė[je] paukščio, t. y. neužkliūna J. Šuva paršoko par tvorą – nekárdė kojų J. Šuo nė kárdyte nekárdytum, kaip ir prarytum mėsą, t. y. suėstum J. Kad šoko par torą, nė kojos nekárdė Užv. 3. intr. kliudyti, trukdyti, kenkti: Nėkas čia nekárdo (kliūčių nėra važiuojant) J.Jabl(Rt). Eik šalin, nekárdyk (skaitant, rašant)! J.Jabl. Tas man nė kárdyte nekárdo Kv. Keliai susivažinėjo – kaip ant stiklo. Kur pakliūk, nosies tiesumu, niekas nekardo Žem. Ta viena burnelė nekardys tokiam vyrui! Žem. Dabar mums nieks nebekardo rš. Šiuo keliu naktims plėšikai kárdo eiti Krtv. | Kárdomasis laikas (teis. areštas prieš teismą) NdŽ. Kárdomoji priemonė (teis. apsaugos priemonė) NdŽ. Kardomasis kalinimas TTŽ. \ kardyti; susikardyti; užkardyti